Šeštadienio smulkmenos

Sveiki visi. 

Rugsėjo antrą įsitikinau posakiu "Jei Dievas užtrenkia duris, jis visada palieka atvirą langą". Nors praradau šaunias lietuvių, biologijos ir istorijos mokytojas, mainais gavau puikius geografijos, rusų ir anglų dėstytojus.

Bet dabar ne apie mokyklą. Pastaruoju metu nelabai kas yra parašyti, o pilstyti iš tuščio į kiaurą nesinori. Šiandien buvau mieste, bet aprangos nefotkinau, nes nieko ypatingo nebuvo - džinsai, balerinkės ir maikė. Bet pateikiu daikčiukus, kuriuos nusipirkau. Jų nėra daug, bet... :) Manau, dabar bus rubrika "Šeštadienio smulkmenos", nes aš kiekvieną šeštadienį kokių nors smulkmenų prisiperku.

 "Buk" lakas, 3lt su centais.

 Akiliorai iš "Maximos", tik 8lt, kaip galėjau nepirkti? :(

Šukos-veidrodėlis iš "Drogo". Seniai ieškojau šukų mokyklai, pamaniau, kad šitos bus kaip tik. Vis dėlto, veidrodėlis man nepatinka, pirksiu naują, normalų.

Rugsėjo pirmoji, ania?

Šita diena buvo visiškai sušikta. Praradau viltį. Atgavau ją. Paskui ji vėl išėjo.

Atsikėliau 6:45, kai buvo likusios dar 15 minučių iki žadintuvo. Tarp kitko, naktį dar keturis kartus buvau atsikėlus, vis pagalvodavau "Rugsėjo pirmoji" ir toliau lūždavau. Taigi, kai atsikėliau, vos nesusivėmiau. Jaudulys nežmoniškas. Išmaukiau 0,5 litro kavos (taip, mes turim tokį puoduką...). Vis tiek norėjau vemti. Tada pasidažiau, 10 minučių tvarkiausi lizdą ant galvos ir nuėjau rengtis.

Kad ir kaip keista, įprastinis pėdkelnių movimasis mane biški nuramino. Tikrai kad teisūs tie, kurie sako, kad rutina ramina.

Pagaliau 8 išėjau. Po 08:08 atvažiavo autobusas. Įlipau ir šiaip ne taip įsirangiau į sėdynę su savo didelėmis, rožinėmis herberomis. Kai atvažiavau, lijo. Eidama pakeliui pas Gabrę, susitikau Neringą ir Agnę. Lijo kol nuėjau, liko kol pasisveikinau su Gabrės katinu Gariu ir lijo, kol nuėjom iki mokyklos. Tada lietuje, nors gal greičiau jau dulksnoje, laukėm Indrės kokį 10 minučių. 

Kai jos sulaukėm, greitai nulėkėm į mokyklos vidų. Sustojom koridoriuj. Vos Indrė ir Gabrė pamatė Ievą su Sima, jos keturios iš karto kažkur išmovė. Aš oficialiai likau on ice. Ačiū Dievui, susitikau Rugilę. Kartu patraukėm į lauką, kur kažkas kažką kalbėjo, bet aš bazarinau su R.

Grįžusios į vidų, kiekviena patraukėm pas savo auklėtojas. Man teko mano ir pirmai buvusi auklėtoja, technologijų mokytoja. Tokia žertva, kad nors nusišauk. Pagalvojau, kad reikės diriką pridaužyt su beisbolke, kad ją mums paskyrė, bet pasirodo, jog ta suka mūsų pasiprašė pati. Dabar tobulinu planą kaip pas ją nusigauti naktį ir paskersti.

Taigi, toliau. Pas mus klasėj buvo labai keista... Sieninė eilė: a-kai (aš ir dar kelios mergos, tarp jų ir Gabrė su Sima-Ieva) ir d-kai - tylim. Tiksliau tyliai šnekamės kol mūsų suka klišė mala liežuviu. Toliau, vidurinė eilė: kelios gerosios c-klasės mergos, d-kai ir c-kai bernai (jie visi geruoliai (; ) - tyliai šnekučiuojasi. Ir galiausiai, eilė prie lango - pasipūtusios kalės c-kės - triukšmas toks, kaip Hirošimoje 1945 m. rugpjūčio 6 d. (jeigu ką - tada sprogo atominė bomba).

Važiuojam toliau. Po anketų pildymo, tvarkaraščių rašymo ir kitokio šlamšto, suka mums paskelbė mokytojus. Džiaugiausi dėl geografijos (pagaliau geriausias šios pamokos mokytojas šūlėj mus mokys ir man nebereikės špargalkių) ir chemijos (ooch, atsikračiau Silkės, kažką išmoksiu!). Daugiau - dėl nieko. Informatiką, istoriją, biologiją ir rusų dėstys visiškos idiotės ir rėksnės. Matematika pusė bėdos, dėstys mokytoja, kuri gerai išmoko, bet aš pasiilgsiu senosios mokytojos dėl asmenybės.

Bet labiausiai, labiausiai aš supykau kai pasakė kas dėstys lietuvių. O gi Krapikienė. Jeigu man būtų duota šautuvas, viena kulka ir lieptų kažką nušauti ir už tai į cypę nesėsčiau, tai net nesuvirpėdama paspausčiau gaiduką nusitaikiusi į Krapikienę. C-kės, aišku, iš karto pradėjo džiaugtis, o aš kaip garsiai surikau ant visos klasės "NE!"! Net neplanavau to, žodis kilo iš visiškos nevilties ir taip garsiai, aiškiai nuskambėjo, persmelktas širdgėlos, kad net klasė sekundei nutilo... Aš, žinoma, tuojau pat susigėdau ir nudelbiau akis, bei pasistengiau kuo labiau susigūžti.

Kai pagaliau baigėsi klasės valandėlė, aš, Gabrė, Indrė ir b-kės (su kuriomis labai gerai sutariu) Aigustė ir Aurėja, patraukėm ieškoti buvusios lietuvių mokytojos, kuri, neabejotinai yra geriausia mokytoja mokykloje. 10 minučių prasiblaškėm, galiausiai suradom. 

Kai pravėriau duris, norėjau atsitraukti atgal, nes visa klasė buvo pilna ir na, nepatogu... Bet Gabrė mane stumtelėjo ir aš vos ne bėgte nuėjau prie mokytojos, iš karto ją stipriai apsikabinau, mus abi dar Gabrė apglėbė ir taip truputį pastovėjom. Paskui, kai atsitraukėm, mokytoja dar kartą mus visas penkias po vieną apkabino ir atsibučiavom į skruostus. (:

Tuomet visos vienu metu pradėjom maldauti, šaukti ir aiškinti, kad mokytoja ką nors darytų, kad ištrauktų mus iš tos debilės Krapikienės, kad prašytų direktoriaus mus mokyti... Žodžiu, visiškas balaganas buvo. Galų gale susitarėm susitikti rytoj po trijų pamokų ir viską aptarti kaip normalūs žmonės, ramiai ir racionaliai.

Bet pasakysiu vieną dalyką - kai pravėriau duris ir pamačiau mokytoją, atrodė, kad vasaros net nebuvo. Kad trijų mėnesių nebuvo. Ji stovėjo ten, ir atrodė, kad visada stovės. Atrodė, kad ji visada bus ten, kai man jos reikės.

Na, o kai grįžau namo, paaiškėjo, kad mirė mano dėdė. Mes nebuvom labai artimi, bet mama labai nuliūdo, o kai mamukui liūdna, tai ir man nesąmoningai liūdna...

Gyvenimo planas

Iš tiesų, kai kas pasakoja, kad jiems patinka sapnai. Kad jie gali sapnuoti ką panorėję.

O aš nemėgstu sapnų. Tiksliau, nebemėgstu. Jie sukelia per daug skausmo, dažnai. Anksčiau sapnuodavau, kaip mes su man patinkančiu vaikinu laikydavomės už rankų, vaikščiodavom, kartais bučiuodavomės. Nuo tokių sapnų pabusdavau laiminga. Dabar, kai ką nors panašaus sapnuoju, nebesu laiminga. Šią naktį sapnavau kaip tas man patinkantis vaikinas atsigulė šalia ir padėjo man galvą ant krūtinės. :) Buvo taip gražu! Sapne aš džiaugiausi. Pabudusi nebe. Pabudusi nuliūdau, kad taip niekada nebus.

Todėl kartais sapnai skaudina.

Sometimes I say, that one day books will murder me. I think now I can include dreams too.

Bet aš suprantu, kad iš to nieko nebus. Jeigu aš sėdėsiu širdgėloj, niekam nuo to geriau nepasidarys. Todėl šiandien pabudus tik papurčiau galvą, vydama iš galvos sapną ir atsikėliau pasiruošusi gyventi toliau. Gera žinia ta, kad supratau kas gali man padėti išbristi iš depresijos! Ogi muilo paslaptys! Na, taip Ignė pavadino mano nesveiką norą aprašyti muilinių merginų istoriją. Bet rimtai, joms kažkas yra. Tiksliau, man kažkas yra. Nes vakar sėdėjau įsmeigusi akis į Siuzės paveikslėlį ir kartojau jai: "Na gi, Siuze, pasakyk man kas tau yra". Taip prasėdėjau kokį pusvalandį, kol pagaliau supratau didžiąją Siuzės paslaptį. Vėliau taip sėdėjau dar pusvalandį prie Holi. Toliau sekė Kaprisė, ją perkandau per kelias minutes. Po to pasijutau žiauriai išvargusi, taigi griuvau į lovą, vos parašiusi skyrių apie Siuzę. Na, o šiandien laukia likusios trys merginos.

Iš tiesų tai aš psichuoju, Ignė man vakar tai kartojo visą dieną, bet aš pagalvojau: "Jeigu man tai padeda pasijusti geriau, kodėl gi ne, po velnių?". Taigi, aš toliau psichuoju bandydama išsiaiškinti muilo paslaptis, tačiau jaučiuosi gana laiminga.

Na, o dabar pereinu prie tikrosios įrašo prasmės. Kaip jau minėjau praeitame įraše, šeštadienį sėdėdama pievoje parašiau Gyvenimo planą. Štai jis:

Manau tai tikrai puikus planas. :D (oho, mano pirmasis dvitaškis d). Kad ir kurį iš punktų darytum, tu visada jausies laiminga. Toks ir buvo mano sumanymas. Manau, šis planas man pravers sunkiomis akimirkomis mokykloje, nes, kaip jau sakiau, dabar atradau muilo paslaptis ir man jų kol kas užtenka.

Tai tiek. :) Ir daina kuri mane dabar įkvepia (paprastai tokių nesiklausau, nežinau kas užėjo):

P.S. Gal mano blog'e visi numirė? Kodėl niekas nekomentina? Jeigu manot, kad aš nesveika, taip ir sakykit, bent jau nuomonė bus. :)

Šokiai, daiktai, siuntiniai...

Vakar Galos viedeo nuomoje išsinuomojau filmą "Tai mergina ar vaikinas?". Šiaip jau buvau jį mačius, bet nusprendžiau pažiūrėti dar kartą. Po filmo, einant titrams ėjo dvi geros dainos. Ir nežinau kodėl, bet aš pradėjau baisiai taškytis. Per tas 7 minutes turbūt ištaškiau 700 kalorijų.

Vėliau, kambary, su pulteliu vietoj mikrafono vėl tęsiau šitą absurdišką savo trypimą ir šokinėjimą. Jaučiausi vėl septynerių, strikinėjanti mergaitė pagal "Prima balerina" (na, žinoma, dabar jau buvau užsileidusi šiuolaikiška muziką..). Ir blemba, buvo taip gera! Nesvarbu, kad dabar jaučiuosi kvailai, žinau, kad vakar buvo faina.

Ir susivokiau, kad pasitelkus savo kambario tamsą, kelias dainas ir fantaziją, aš galiu virsti kuo tik noriu. Viena akimirką aš 20-metė manekenė Milane, besisukanti diskotekoje, kai už DJ pulto David Guetta, o kitą aš jau Marilyn Monroe, einu Mulen Ružu ir iš visų plaučių traukiu Bruno Mars "I Think I Wanna Marry You", tuo pačiu besistengdama sulaikyti besikeliančią suknelę, į kurią iš apačioje esančių grotelių pučia vėjas.

Buvo toks kaifas! Šiaip nemėgstu šokti, nelankau jokių būrelių susijusių su šokiais ir nežadu lankyti artimiausioje ateityje. Bet taip pasitaškyti buvo tikrai gera! +Gera nuotaika visam vakarui.

Dar vakar pagaliau gavau Fashiolista lipdukus. Taip!! Labai džiaugiausi.

Vieną iš karto, kaip matote, užsiklijavau ant iPad'o. Dar vienas atsidurs kamštinėje lentoje, kai tik ją įsigysiu. Na, o trečią dar nesugalvojau kur dėsiu. Gal pasaugosiu ateičiai. :)

Ir paskutinis dalykėlis - vakar kaimynė mums atnešė muiliukų. Sakė jai (kažkas) padovanojo, bet kadangi mūsų kaimynka augina berniuką, o muiliukai tokie gan mergaitiški, tai... ji atidavė juos mums. Na, jei jau tiksliau, tai aš iš karto užokupavau muiliukus ir dabar jie saugiai guli pas mane kambary.

(Andželiką turbūt išviniojo kaimynė). Ir kuo daugiau žiūrėjau į tuos muiliukus, tuo labiau jie man kažką priminė. Tiksliau, tos nupieštos merginos. Staiga, spragtelėjau pirštais ir susivokiau - mano su klasioke išgalvotus herojus!

Septintos klasės pradžioje, per kūno kultūrą, mes su R. kvailiodamos sukūrėm Batę - pamišusią dėl batų moteriškę, Suknutę - gražuolę, kuri dėvi tik sukneles, Butelę - rimtą, bet mokančią atsipalaiduoti panelę, pas ją vyko visų merginų susibėgimai ir pletkai, Sofę ir Fotelę - dvynes, niekur neinančias atskirai, jos buvo sulipusios lyg siamo dvynės ir Popierinę Rankšluostę - merginą, kuri nemėgsta plaukioti, kažkada vos nenuskendo ir ji labai mėgsta dalintis bei skleisti paskalas.

O Dieve, negaliu patikėti, kad visa tai išklojau. Jaučiuosi kaip mažvaikė, žaidžianti barbėm. Bet, na ką galiu padaryti, tos muilinės merginos visiškai atitiko mūsų su R. išgalvotus personažus. Siuzė buvo Batė, Holė - Suknutė, Kaprisė - Butelė, Doris ir Popė - Sofė ir Fotelė, o Andželika - Pop. Rankš.

Turbūt visa tai jums, skaitytojai, tai atrodo pakrikusios psichikos panelės paistalai, but what I can do about it.

Ir bespoksant į dėžutės viršelį, man pasirodė, kad merginos nori man kažką papasakoti. Kažką slapto, ypatingo ir baisaus, žinomo tik joms. Nusprendžiau visa tai užrašyti. Man net nereikia galvoti, jos pačios tarsi pasako, kas tokios yra, kuo dirba... Tik štai Andželikos vis dar neperkandu, ji labai užsisklendusi.

Atrodo kažkas neįtikėtino - sugalvojau personažus, vėliau jie pasirodė nupieštais pavidalais ir dar neseniai gavau iPad'ą, rašymo priemonę. Gal ir egzistuoja aukštesniosios jėgos.

Dieve, dabar tikrai jaučiuosi ir atrodau kaip psichė. Bet aš negaliu susilaikyti. Visada gyvenau svajonių, fantazijų ir paslapčių pasaulyje. Man pradėjo patikti šios pieštos merginos. Aš noriu jas išklausyti. Noriu sužinoti jų paslaptį. Noriu viską užrašyti.

xoxo, Gosip Girl. :) (Yeah, right)

Beprotiška

Sekmadienį su panele I. buvome išėję į gamtą. Tiksliau, perėjom į gatvės kitą pusę, pasukom į miškelį, nuėjom tokiu takeliu kol atsidūrėm praktiškai visai prie pat kelio, bet jį mums užstojo medžiai. Prie tų medžių mes ir grakščiai pritūpėm.

Aš per dvi valandas šiaip ne taip sukūriau "Gyvenimo planą" (apie jį išsamiau rytoj), o paskui iš neturėjimo ką veikti 10 minučių ryškinau lūpas. :) Sakiau kai užaugsiu (kokie įmantriai stebuklingi žodžiai) dažysiuos vien ryškiais lūpdažiais. Aš sau su ryškiom lūpom atrodau gražiai, o kaip jums? :)

Suknelė - from Tailando turgaus. :)

No I'm not saying I'm sorry

Užvakar varėm su Igne į Kamuolį. Aš eidama per miestą jaučiausi kaip debilė, nes į mane visi spoksojo... Nebuvau apsirengusi marškinėliais "Varom už lietuvą", tačiau pasidabinusi Lietuvos vėliavos spalvom, o dar ta skarelė... Šiaip viskas buvo čiotkai, fainai ir bla bla bla... Jeigu norit pamatyti kaip ten kas varė už Lietuvą, galit pažiūrėti Facebook puslapy, aš nežadu čia kelti nepažįstamų išsišiepusių žmonių nuotraukų.

Sėdėdamos stotelėje ir laukdamos mano autobuso truputį pakvailiojom su fotiku. Tai tas nuotraukas ir žadu dabar įkelti.

Tai tiek. Dabar einu prie į pievą tvarkytis gyvenimo.

O Dieve, o Dieve, o Dieve.

Vakar vėl skaičiau iki šiandienos trečios ryto. Manau, visi žino ką. Skaičiau kol akys pasidarė sausos. Skaičiau, kol iš bado lovoj vos galo negavau. Skaičiau, kol visos mintys dingo, liko tik knyga. Skaičiau tol, kol net knygos nebesupratau. Bet susikaupiau ir skaičiau toliau.

Vakar draugė pasakė, kad mūsų auklėtoja bus turbūt pati blogiausia mokytoja mokykloje. Galiu pasakyti, kad man buvo visiškai px. Ir dabar yra. Aš suprantu, kad tai blogai, bet nesuvokiu kiek, negaliu supykti. Jaučiuosi kaip lavonas. Ne dėl miego stygiaus, ne, miegojau pakankamai, šešias valandas. Tiesiog... aš sukrėsta. Mane buvo sukrėtę taip tik trys dalykai: Hario Poterio knygos, Auksinis kompasas ir kitos dvi dalys ir filmas Dirbtinis intelektas. Apie pastaruosius du turbūt reikės rašyti atskirą post'ą, o apie Harį Poterį nesiplėsiu, tiesiog kai... Kai išėjau iš 7 dalies II dalies filmo kine, pasijaučiau... tuščia. Atrodo, nebeliko nieko. Aš juk su juo užaugau, laukiau knygų ir filmų, svajojau, fantazavau ir tikėjausi. O kai to nebeliko... nebeliko nieko... Atrodo, kad baigėsi ir dingo kažkas nepaprastai didngo. Atrodo, kad kartu su Hariu baigėsi ir dingo ir mano vaikystė.

Taigi, kai vakar perskaičiau "Liepsnojantį įtūžį", jaučiausi panašiai. Svajojau ir fantazavau, kol viską perskaičiau. Ir nebeliko nieko. Perskaičiusi pabaigą ir prieš užmiegant manęs niekaip neapleido mintys: "Juk kai kurie žmonės ir dabar atsibunda nuo košmarų. Kai kuriems tik atsibudus pirma mintis būna "Aš gyvas". Mirties žaidynės žaidžiamos ir dabar. Jos niekada nesibaigs, kol bus tokios ligos kaip vėžys ir pan.". Kai gerai pagalvoji, kiekvienam mūsų tik atsikėlus turėtų ateiti suvokimas, kad "aš dar gyvas".

Nežinau, kiek man reikės laiko atsigauti. Paprastai susitvardau per savaitę. Taigi, tikiuosi iki rugsėjo atgausiu normalią būseną. Dabar nesijaučiu blaivaus proto. Jaučiuosi lyg sutrikusios psichikos. Nestabili. Nesuprantu, kaip aš čia dar sakinį sugebu suregzti.

O Dieve, kaip aš norėčiau, kad man kas nors gerai užvožtų. Kad atsikvošėčiau.