Lil San Francisko

Iš karto pasakau - truputį pakopivajau... Yra blog'as apie Lil Čikagą, tik ten apie Pnvž rašo. :) Ir man labai patiko ta įdėja. Žiauriai. Sumįslinau ir aš kažką panašaus padaryti. Tai va, nepykit ant manęs labai...

Kas yra San Franciskas? Na, kaip žinau, tai miestas esantis Š. Amerikos vakaruose, netoli Ramiojo vandenyno. Ką čia dar... Yra tas raudonas tiltas, kurio net pavadinimo nežinau ir kuris nežinau ar yra bent kiek reikšmingas. Dar yra serialas "San Francisko raganos" kurį aš žiūrėdavau vaikystėj (nuo to serialo vis dar turi fobiją, kad už manęs sėlina toks žmogelis baltu veidu iš kažkurios serijos... brr...).

Štai ką dar radau Vikipedijoj: "Meno muziejus, Azijos meno ir kultūros muziejus. Dolores bažnyčia (XVIII a.). Miestas pasižymi dideliais tiltais: kabantis 13 km tiltas jungia su Oklandu (pastatytas 1936 m.), Aukso Vartų tiltas (Golden Gate Bridge, 1937 m.) San Franciskas laikomas homoseksualistų ir lesbiečių sostinė, nes čia yra didžiausia tos pačios lyties šeimų dalis visoje JAV".

Sakyčiau gana įdomi info.

Tai štai koks tas San Franciskas. Na, o dabar pristatau...

Lil San Francisko. Kodėl taip pervadinau Kėdainius? Todėl kad jie yra visiška tikrojo San Francisko kopija. Aš nerandu net mažiausio neatitikimo. Tarkim... Pradėkime nuo tiltų.

Štai ir mūsų Aukso Vartų tiltas, pro kurį aš į mokyklą važiuoju kiekvieną rytą. Tiesa, nesileiskite suklaidinami informacijos - kitą savaitgalį Mažajam San Franciskui sueina ne 637, o 639 metai!

O  čia yra mūsų tiltas, be kurio pagalbos negalėtumėm persikelti į kitą Lil San Fancisko pusę. Matot - viskas atitinka!

O štai ir mūsų Šaunusis, Nuostabusis, Labiausiai Lankomas, Nepaprastas ir Nepakartojamas Meno muziejus. Čia labai kultūriška aplinka. Žmonės visada pasipuošę, t.y. su uniformomis. Aš taip pat čia ateinu pasisemti kultūros po keturis - penkis kartus per mėnesį. Žinot, kas geriausia? Kad čia atvežama vis nauji eksponatai! Ne taip, kaip kituose nuobodžiuose muziejuose. Mano mėgstamiausios eksponatų salės yra "Drogas" ir "Danija". Taip pat kartais galima eksponatus nusipirkti, žinoma, jeigu turi daug pinigų, nes čia žvėriškai brangu.

 O štai čia yra Lil San Francisko Azijos meno ir kultūros muziejus. Tiesa, jis truputį pasislėpęs. Tereikia įeiti į Norfą (čia sena nuotrauka, dabar vietoj Rimi stovi Norfa) ir pasukti į dešinę. Tuomet užlipti 1257625 laiptelius ir štai jūs jau ten! Gaila, kad neradau nuotraukos su muziejaus vidumi, na bet ką padarysi. Tegaliu pasakyti, kad ten aptarnauja labai malonūs kinai-japonai-totoriai-mongolai (velnias ten juos atskirs...). Eksponatų netgi du aukštai, ir, priešingai nei Maximos meno muziejuje, Azijos meno ir kultūros muziejuje eksponatai yra lengvai įkandami kiekvieno kišenei.

Nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti šiuose abiejuose kultūros židiniuose. Ir garantuoju, kad neišeisite tuščiomis rankomis!

Čia - mūsų bažnyčios. Yra ir dar viena, bet nebekėliau.

Po dešine esanti statyta dar Vytauto Maž... Atsiprašau, Didžiojo, laikais. Nerekomenduoju ten eiti, girdėjau, kad vaidenasi, be to, kaip matote, jinai nėra labai jauki.

Po kaire esanti bažnyčia taip pat turi vardą, bet net neįsivaizduoju kokį, ir tikrai ne Gerb. ledi Doloresos. Visada galite apsilankyti, būsite maloniai pasveikinti tunto rožinius murmančių močiučių kaip "Tylos drumstėjas". Šis titulas labai garbingas, aš jau seniai bandau jį gauti, bet kol kas į mane tėra pasiunčiami pikti žvilgsniai, o tai toli gražu ne tas pats kaip "Tylos drumstėjo" vardas.

Taip pat lygiai kaip San Franciskas turi savo prospektus, gatves, aliejus, atsiprašau, alėjas ir panašų šūdą, Lil San Franciskas taip pat visą tai turi.
Po kaire matote vieną senamiesčio gatvelę kuri yra labai jauki, ten yra kavinukė su skania arbata. Ir būtent ten dažniausiai vyksta Gatvės Muzikos Diena.

Prieš paskutinė lankytina vieta, kurią noriu jums pristatyti. Tai žymusis Lil San Francisko Agurkas, kuris stovi visai šalia Aušros Vartų.

Neapsigaukite - šis agurkas netikras. Nes, deja, tenka matyti ne vieną kuris bando atsikasti šios itin tikroviškos daržovės, o paskui skuba pas stomotologą už 7 kilometrų.

Na ir paskutinis mano pristatomas Mažojo San Francisko objektas, kurio nuotraukos deja neturiu. Šalia 4-osios vidurinės, dabar jau gimnazijos, perėjus į kitą pusę gatvės yra blokų blokai penkiaaukščių. Ši vieta labai lankytina rugsėjo-gegužės mėnesiais. Dažniausiai ten yra rūkoma, retkarčiais geriama ar mušamasi. Ten ateina ir apšepę aštuntokai, ir kostiumuoti dvyliktokai. Nesigėdykite apsilankyti, ypač jeigu turite tą mielą įprotį rūkyti!

P.S. Dėl Lil San Francisko raganų - nebijokite, bus įrašas ir apie jas. Tiksliai nežinau kada, bet pasistengsiu kuo greičiau apsisukti.

Na ir pabaigai, dainininkės Cascakos, tfū, Cascados, daina:

Taškai taškeliai taškučiai

Vakar dienos nuotraukos. Deja, vakar įkelti neišėjo, taigi keliu šiandien.

Mane buvo apėmusi spalvinga nuotaika. Norėjosi kuo daugiau spalvų, viską maišyti ir nieko nederinti. Bet vis dėlto užsidėjusi oranžinius auskarus pajutau, kad gal geriau itin daug spalvų nemaišysiu.

Kaip matote, vietoj diržo esu įsivėrusi šaliką. Maniau, kad aš čia vienintelė tokia protinga, sumani ir originali, bet I. S. apšvietė, kad ne, tokia įdėja buvo kilusi ne man vienai. Pasijutau kaip menkas grūdas maiše.

Su I.S. buvome parke, vieninteliam normaliam Mažojo San Francisko parke (apie MSF - rytoj ryte). Buvau žaismingai nusiteikusi ir visa gerkle plėšiau Donato Montvydo vasaros hitą "Mano vasara". Nors ši daina kelia tam tikrą nostalgiją, ji vis tiek nuostabi. Turiu ir savo nuostabaus balso bedainuojančio šią dainą įrašą, bet truputį gėda juo dalintis...

Basutės - Walking;

Šortai - Promod;

Maikė - iš Šmutkyno;

Rankinė - Stradivarius;

Žiedas - Lindex;

Apyrankė - iš kaimynės Lenkijos;
Diržas-šalikėlis - nugvelbtas iš močiutės.

Ir dėl paskutinės nuotraukos - nebandykit gaudyti bučkio, jis ne jums!

Skype pokalbiai

2010 GEGUŽĖS 30 D.

Skype pokalbiai - jaunimo žodynėlis *1

Laisvosios Mintys 10 valandą ryto

Kai buvau ketvirtoje klasėje, per tikybą mokytoja liepė užrašyti savo nuodėmes ir sumesti į tokį molinį ąsotį. Paskui ji tuos lapelius padegė. Aišku niekas nuo to nepasikeitė, bet man tarsi palengvėjo, jaučiausi kažko atsikračiusi. O ir pats ritualas man patiko, buvo taip magiška žiūrėti į ugnį (man patinka ugnis, nors antra pagal baisumą mirtis man - gyvos sudegimas (pirma - paskendimas, nors esu vėžys, t.y. vandens ženklas)).

Dabar, kaip ir ketvirtoje klasėje, jaučiuosi labai sunki. Ne tiek fiziškai (nors mane taip pat knisa ir tie 60 kg. Jei turėtumėm omeny, kad 38kg mano masės sudaro vanduo, tai žinant jaučiuosi dar ir labai vandeninga), kiek psichiškai. Atrodo kažko susikaupę labai daug.

Turiu užsivedusi dienoraštį, gana gerai jį pildau, bet aš ten dažniausiai išlieju savo jausmus ar aprašinėju dienos įvykius, o čia, blog'e, noriu parašyti visas mane slegiančias mintis. Kai skaitysite (jeigu apskritai skaitysite), nesistenkite rasti jokios logikos, jokio vientisumo. Nes visos šios Laisvosios Mintys visiškai nesusijusios viena su kita. So, let's beggin. Tai bus lyg nuodėmių deginimas.

• Mane pasiglemžė sukaknygė. Priešinausi tam kokius du metus, bet galų gale pasidaviau. Visuotinis judėjimas stipresnis už mane. Taigi susikūriau sukaknygę, įmečiau porą fotkių ir sėdžiu laiminga ir patenkinta, žinanti visus įvykius. Jeigu būtų įmanoma ištrinti anketą, greičiausiai taip ir padaryčiau, bet sukaknygėj nėra anketos ištrynimo mygtuko (ne veltui sukaknygė). Priešingai nei one.lt kur anketą išsitryniau po dviejų savaičių ir dar išmetus ten į balą 3 pinigus už skiną.
• Jaučiu, kaip mano esybę pasiglemžė švaros manija. Tvarkau viską ką randu, pradėjau nuo virtuvės - iššveičiau visus stalčius, tvarkingai sudėjau plastikines dėžutes-bliūdus, net gi nuvaliau stalviršius. Toliau ėmiausi savo kambario. Sutvarkiau spintą, bei nuplėšiau nuo jos visus tuos savo idiotiškus piešinius pieštus 6 klasėj. Tuomet perėjau prie stalo stalviršio ir ėmiausi stalčių. Vakar apie vidurnaktį kaip tik baigiau tvarkyti visus stalo stalčius ir šiandien imsiuos komodos. Dar žinoma reikės nuvalyti dulkes ir kaip reikiant iššveisti grindis. Sakau, - tai nesveika. Koks paauglys gali norėti tvarkytis kambarį? O aš dar ir malonumą jaučiu.
• Mano temperatūros suvokimas labai skiriasi nuo visų. Tarkim dabar, vasarą, kai už lango šviečia saulutė, aš sėdžiu su storu žieminiu chalatu ir ilgais naktiniais, nes man šalta. Namie normaliai, 23C. O štai žiemą kai už lango speigas ir namie vos 20C, lakstau basom, su ilgom treninginėm kelnėm ir maikute ant šleikučių (palyginkit - mama su vilnonėm kojinėm, ilgom kelnėm, maike ilgom rankovėm, kažkokiu švarkeliu ir dar į skarą įsisupus). Arba pavyzdžiui kai žiemą buvo -20C, aš mokykloje per pertrauką išėjau pasivaikščioti į lauką. Ir galiu pasakyti, kad buvo visiškai nešalta. Kai vasarą būna 18C, aš mielai einu maudytis, bet kai 30C, manęs niekaip neišvarysi. Mat oras šiltas, o vanduo šaltas. O štai kai oras šaltesnis už vandenį, tada kitas reikalas. Žodžiu, kaip matote, mano temperatūros suvokimas sutrikęs, ir kartais tai tikrai trukdo, ypač kai į mane žiūri kaip į nesveiką.
• Žinojote, kad iš 1000 vėžliukų išgyvena tik 2? Mane šis faktas labai sukrėtė.
• Labai tikiuosi, kad šiandien bus nelabai karšta, nes karštis žiauriai užpisa.
• Vakar buvau bibliotekoj. Jie išrado tokią suknistą knygų ėmimo sistemą, kad aš galvojau, jog vietoj nusišausiu. Anksčiau paimdavo knygą, suvesdavo kodą į kompą ir atiduodavo tą knygą, atseit valgyk į sveikatą. O dabar reikia atsitįsti kažkokią kortelę kurią pirkau už 2 litus, tuomet boba sėdinti prie stalo paima tą kortelę, nuskenuoja, dar knygos kodą nuskenuoja, 5 minutes tarškina kompo klavišais ir tik tada vos nemeta tos knygos tau į veidą, tipo greičiau dink iš čia. Nu kas per tvarka, žmonės?
• Vakar susitaisiau fotiką, kurį man senelis atidavė prieš porą mėnesių. Bėda ta, kad jis netyčia iškrito ant žemės ir... eee... truputį susigadino. Bandžiau taisyti, nelabai pavyko, tai numečiau į stalčių ir viskas. Bet vakar, kai tai (žr. punktą nr. 2) dariau, vėl radau fotiką, ir, o stebukle - pataisiau! Kaip jau minėjau, fotikas yra senelio. Turbūt visi darot atitinkamas išvadas, ane? Tačiau vis tiek kai ką pridursiu. Geros žinios, tiksliau gera žinia yra ta, kad fotikas yra skaitmeninis ir jo kortelę galima įdėti į pc. Blogos naujienos tokios, kad tos kortelės talpa tik 128MB, batarkės nusėdusios, o aš naujų neturiu, ekranas mano nykščio nago dydžio ir fotike tėra 3,2 megapixeliai. Kaip kokiam telefone, a?
• Pastebėjau, kad mano norai pildosi. Užvakar prašiau marškinių, vakar gavau. Vakar prašiau fotiko, šiandien 00:01h ir gavau. Tuomet šiandien prašau gražių ir nebrangių batų, gerai, Dieve?

Gerai, rodos surašiau visas savo Laisvąsias Mintis. O dabar jos gali skrieti velniop, nes man reikia nusilakuoti nagus, eisiu į miestą.

So, užuomina tokia, kad galite tikėtis naujo oufit'o post'o.

Baisu

Šiandien bandžiau fotografuotis, na mane fotografavo draugė, bet niekas nepavyko!!! Arba aš išsižiojus, arba negražiai atrodau arba arba arba. Vienu žodžiu: baisu. Bet vis tiek rodau rezultatus:

Tarp kitko, iš šmutkyno parsitempiau porą lobių, bandysiu greitu laiku parodyti, jeigu nebus taip karšta, kadangi vienas iš lobių - ilgom rankovėm.

Švarkelis - H&M iš šmutkyno;

Suknelė - mama atidavė;

Basutės - Danija;

Laikrodis - Kauno Bazė;

Pakabukas - darė klasiokė;
Rankinė - Mango.

Mano mylimiausias kepinys nr. 1

Mėgstu gaminti. Tiesa, tik saldumynus. Kol kas turiu tris savo firminius ir mylimiausius receptus (nugvelbtus iš kitų). Su vienu iš jų žadu pasidalinti. Tai yra paprasčiausi šokoladiniai keksai.

Reikės:

a. š. kepimo miltelių;
a. š. vanilinio cukraus;
125 g. grietinės;
150 g. cukraus;
2 kiaušinių;
125 g. sviesto;
250 g. miltų;
100 g. šokolado (kokio tik norit).


Kaip gaminti:

Įmušam kiaušinį, supilam cukrų, grietinę ir ištirpdintą sviestą. Tuomet pamaišome ir suberiame miltus su kepimo milteliais ir vaniliniu cukrum. Vėl išmaišome ir supilame ištirpdintą šokoladą (aš jį, kaip ir sviestą, tirpdinu sudėjus į stiklinę mikrobangų krosnelėje...). Ir fsio.

Tešla turi gautis nei tiršta, nei skysta. Kai tešla padaryta, supilame ją į formeles...

... ir kepame 180C orkaitėje apie 20 minučių. O štai ir rezultatas:

Bon apetit!

P.S. Tai mano mėgstamiausia lėkštė iš kurios valgau nuo pirmos klasės. Na dabar jau nebevalgau, labai bijau sudaužyti, tai ji tiesiog stovi indaujoje ir džiugina mano akis.

Tai va.

Suprantat, esmė tame, kad jau praėjo daugiau nei pusė vasaros. Kai pagalvoju, tai tenuveikiau vos kelis dalykus:

• Suvalgiau toną ledų;
• Priaugau tris kilogramus;
• Nudegiau pečius besidegindama ant žolės.

Ir tai viskas (na neskaitant mano mažyčių kelionių į Portugaliją, Šiaulius, Kauną ir baidarių plaukimo tokia akmenuota upe, kad aš baidarę greičiau stūmiau nei su ja plaukiau). Ar tai vasara?! Dėl Dievo meilės, gi mano vardas Vasarė, vasaros deivė blem, o eilinis bomžas nugyveno birželį-liepą už mane prasmingiau! Ir kai pagalvoju, tai ką papasakosiu žmonėms? Kad vasaras ir apskritai visus sezonus leidau prie kompo?
Todėl nusprendžiau viską fiksuoti. Ką darau, ko nedarau, kaip rengiuosi, kur apsipirkinėju, ką valgau, ką skaitau, kaip dribau veidu į žemę ir susilaužiau kojos pirštą (na gerai, tai buvo pernai).

P.S. Kartą skaičiau interviu su Tokio Hotel (nemėgstu aš jų, bet nebuvo ką skaityti) ir jie sakė labiausiai nemėgstą klausimo "Kodėl jūs pasivadinote Tokio Hotel?". Taigi, įspėju, neklausinėkite manęs kodėl blog'o pavadinimas "Po mėlynuoju ąžuolu". Nežinau, šovė į galvą ir tiek.