Dažnai klausausi nakties garsų. Jų tiek daug! Kartais man atrodo, kad naktis gyva. Kad ji turi galvą, kūną, protą ir mintis. Vidurnaktį ji pradeda man alsuoti į kaklą. Tankiai, giliai. Mano sprandas pašiurpsta. Trumpam užmiegu. Pabudusi bandau tvirčiau įsisupti į antklodę. Man nepavyksta. Antklodės nebėra. Naktis ją pavogė. Markstausi nuo ryškios mėnulio šviesos. Bandau pasislėpti nuo žvaigždžių. Jos žiūri į mane, tarsi kaltindamos, kad bėgu nuo savęs, nuo savo jausmų, kad bandau užmiršti tai kas įvyko, o ne kovoti toliau.
Pagaliau randu antklodę. Pasirodo klydau. Naktis jos nepavogė, tiesiog aš ją buvau numetusi ant žemės. Pradedu jaustis kalta. Kaip aš galėjau taip blogai pagalvoti apie Naktį? Juk Naktis nuostabi. Ji net musės nenuskriaustų.
Bandau tuo įtikinti save, bet žinau, kad klystu. Juk tamsoje, Nakties užleistoje marškoje, įvyksta daugiausiai žiaurybių. Žmogžudystės, vagystės, prievartavimai, lavono kasimai žemėn ir, žinoma, savižudybės šokant nuo tilto į vandenį. Pripažįstu, paskutinis įvykis gana romantiškas, bet vis dėlto - be lavonų neapsieinama.
Vėl bandau užmigti. Sumerkiu akis, bet Naktis manęs taip lengvai nepaleidžia. Ji pradeda savo naktinį koncertą, į pagalbą pasitelkusi žiogus. Manot, ketvirtą valandą ryto žiogai miega? Nė velnio.
Taip gulėdama klausausi man surengto Nakties pasirodymo. Stebiu ant lubų judančius šešėlius. Jie šoka kažkokį makarabišką, man nesuprantamą šokį. Jaučiuosi pagerbta. Ir vis dėlto pavargusi. Tyliai prašau Nakties pasitraukti. Naktis įsitraukusi svarsto šį mano prašymą. Galų gale po pusvalandžio viskas aprimsta.
Užmiegu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą