Taigi blet, aš galiu!

Tai va. Vyksta atranka. Pagalvojau ir primečiau, kad ir aš noriu ten eiti. Pamintijau, kad blet, taigi ir aš galiu būti tokia žymi kaip J. Step. Ir eina visi po velnių, kad manim netiki, kad mano, kad aš negraži. Dabar mano nusiteikimas toks, kad aš pati gražiausia Žemėj, ir tegu niekas nebando man prieštarauti.

Nusikirpsiu plaukus, nusidažysiu, sumažinsiu apimtis, nusiimsiu kabes ir įsidėjusi akinius į kišenę eisiu su draugike į atranką. Ir žinokit aš tvirtai tikiu, kad ten pateksiu. Iš kažkur toks įsitikinimas. Jei nuojauta apgaus, bus labai liūdna, bet vis dėlto būsiu sudalyvavusi.

Aišku, viskas kažkaip atrodo labai kraupu: nepilnametė vyksta į kitą miestą, turi pati susiorentuoti, rasti metro, nuvažiuoti iki kastingo vietos, ten stovėti eilėje ir nerimauti, kad jos neatrinks, kai šalia stovi aukštesnės, gražesnės ir labiau patyrusios manekenės. Paskui, tarkim prieš pasirodymą, jaudinantis, kaip neužminti suknelės krašto ar nepargriūti su aukštakulniais, eiti per podiumą ir jausti, kaip į tave susimigusios keli šimtai porų akių, eiti įsitempus, pasiekus kritinę nervų ribą, bet vis tiek atrodyti atsipalaidavusiai. Arba per fotosesiją, Jėzau, kaip jaudinčiausi, kad tik pavyktų nuotraukos, kad tik fotografai ant manęs nesupyktų, jog neatitinku lūkesčių, kad tik gerai išeičiau ir viskas būtų gerai.

Sutinku, visas šitas briedas gali išvesti iš proto, tačiau reikia matyti ir pozityviąją pusę. Kelionės, kultūrų pažinimas, maistas, darbas su nuostabiais žmonėmis, galų gale - šoppppppingas.

Tai va. Dalyvausiu Panevėžy, nes kaip tik spalio 8 d. ten būsiu.

Beje, jei dar kas nors iš 6 čia esančių irgi norėtų tapti modeliais, tai eikit. You are the most beautiful girls in the world! I believe it!