Vakar vėl skaičiau iki šiandienos trečios ryto. Manau, visi žino ką. Skaičiau kol akys pasidarė sausos. Skaičiau, kol iš bado lovoj vos galo negavau. Skaičiau, kol visos mintys dingo, liko tik knyga. Skaičiau tol, kol net knygos nebesupratau. Bet susikaupiau ir skaičiau toliau.
Vakar draugė pasakė, kad mūsų auklėtoja bus turbūt pati blogiausia mokytoja mokykloje. Galiu pasakyti, kad man buvo visiškai px. Ir dabar yra. Aš suprantu, kad tai blogai, bet nesuvokiu kiek, negaliu supykti. Jaučiuosi kaip lavonas. Ne dėl miego stygiaus, ne, miegojau pakankamai, šešias valandas. Tiesiog... aš sukrėsta. Mane buvo sukrėtę taip tik trys dalykai: Hario Poterio knygos, Auksinis kompasas ir kitos dvi dalys ir filmas Dirbtinis intelektas. Apie pastaruosius du turbūt reikės rašyti atskirą post'ą, o apie Harį Poterį nesiplėsiu, tiesiog kai... Kai išėjau iš 7 dalies II dalies filmo kine, pasijaučiau... tuščia. Atrodo, nebeliko nieko. Aš juk su juo užaugau, laukiau knygų ir filmų, svajojau, fantazavau ir tikėjausi. O kai to nebeliko... nebeliko nieko... Atrodo, kad baigėsi ir dingo kažkas nepaprastai didngo. Atrodo, kad kartu su Hariu baigėsi ir dingo ir mano vaikystė.
Taigi, kai vakar perskaičiau "Liepsnojantį įtūžį", jaučiausi panašiai. Svajojau ir fantazavau, kol viską perskaičiau. Ir nebeliko nieko. Perskaičiusi pabaigą ir prieš užmiegant manęs niekaip neapleido mintys: "Juk kai kurie žmonės ir dabar atsibunda nuo košmarų. Kai kuriems tik atsibudus pirma mintis būna "Aš gyvas". Mirties žaidynės žaidžiamos ir dabar. Jos niekada nesibaigs, kol bus tokios ligos kaip vėžys ir pan.". Kai gerai pagalvoji, kiekvienam mūsų tik atsikėlus turėtų ateiti suvokimas, kad "aš dar gyvas".
Nežinau, kiek man reikės laiko atsigauti. Paprastai susitvardau per savaitę. Taigi, tikiuosi iki rugsėjo atgausiu normalią būseną. Dabar nesijaučiu blaivaus proto. Jaučiuosi lyg sutrikusios psichikos. Nestabili. Nesuprantu, kaip aš čia dar sakinį sugebu suregzti.
O Dieve, kaip aš norėčiau, kad man kas nors gerai užvožtų. Kad atsikvošėčiau.
Suprantu, kaip jautiesi. Būdama dar vaikas aš perskaičiau visas Hario Poterio knygas, peržiūrėjau visus filmus... Peržiūrėjus paskutinę dalį tirkai nuliūdau, tai buvo pabaiga mano vaikystei. Tačiau supratau, kad reikia eiti toliau, nors ir 7 Hario Poterio knygos mane išmokė daugiau, negi devyni metai mokykloje.
AtsakytiPanaikintiGerai pastebėjai, kad kartais knygos išmoko daugiau, nei mokykla. :)
AtsakytiPanaikinti